Kaip Indija išmokė vėl pamilti keliones

Maniau, jog sergu užkrečiama liga – kelionėmis. Bet pakeliavus į vienus ar kitus kraštus nerasdavau atsakymo, kam man to. Ar dėl nuotraukų? Ar dėl patirties? Net pagyvenusi ,,svajonių šalyse“, nepaisant praplėsto žinių bagažo ir patobulėjusios užsienio kalbos, grįžusi viduje jaučiau tą patį. Dar labiau alkstantį vidų.

Vėliau nusprendžiau, kad prisidengdama kelionių mėgėjos kauke bėgu nuo problemų ar klausimų, kurie yra čia, namuose, galvoje. Nesakau, kad kelionės nėra gerai. Tai – vienas nuostabiausių dalykų, ką galime veikti gyvenime. Tačiau ar prasmę, ar Dievą, ar džiaugsmą turėtume pirmiausiai aptikti pasikapstę savyje.

Galiausiai, prieš maždaug pusantrų metų, grįžusi po vasaros darbo Amerikoje, pusmečio studijų Ispanijoje nusprendžiau nebekeliauti. Buvau taip išsekusi, kad iš gimtinės tingėjau net iki kito Lietuvos miesto nusigauti. Bet norėjau baigti universitetą, tad teko grįžti į Vilnių.

Kelionės vedlys vestuvių ceremonijoje

O vidus vis tiek šaukės kelionių, tik nebesupratau, kokių. Pamažu vidinis balsas iš aido virto vis aiškesniu skambesiu, pradėjau svajoti apie Indiją. Vėliau atsirado žmogus, kuris nuvedė į stebuklingą miestą joje – Vrindavaną. Anantara Prabu, ačiū, Jūs ir Jūsų žmona Jay Shri parodėte tiek daug, tą mėnesį kiekvienas atidavėte visą save.

Moko matyti nematoma

Nelengva įvardinti viską, pasistengsiu žodžiais ir vaizdais nupiešti nors labiausiai įsiminusius dalykus, kad kuo daugiau žmonių bent mintimis prisiliestų prie šventų Indijos vietų.

Vietinis gyventojas

Sakoma, kad Vrindavanas slepiasi nuo materialistų. Todėl tik atvažiavus čia, iš savo fiziškai švarios kasdienybės, pirmiausiai gali matytis tik šiukšlės, nusilpę, liesi šuneliai, kanalizacija, pavojingos, viską tiesiai iš rankų vagiančios, laisvėje gyvenančios beždžionės, klajojančios karvės, kiaulės, pelės, kiti gyvūnai. Tai pat vargšai, prašantys išmaldos, purvas, smogas, smarvė, kaip po karo atrodantys vietinių namai. Vrindavanas išoriškai degraduoja, situacija šia prasme gali greitai dar labiau pablogėti.

Tačiau, Anantara Prabhu teigimu, čia žmonės valosi. Kuo daugiau bjaurimės matomais dalykais, tuo daugiau valymo priemonių derėtų pasitelkti švarinant save. Jis sako, jog būtent čia mes iš tikrųjų mokomės matyti vidinį grožį. Ir jei jį įžvelgti sunku, išminčius ragina bandyti pamatyti tikrąjį Vrindavaną, nesusireikšminti, suvokti, jog esame svečiai, gerbti vietinius, kiekvieną gyvą būtybę čia ir melsti Dievo malonės įsileisti bei nors truputį praverti tikrąsias miesto duris. Miesto, kuris, anot jo, yra kaip dvasinis pasaulis, sunkiai suvokiamas protu ar pamatomas akimis.

Koks yra pasislėpęs Vrindavanas

Visa tai, ką pasakoja šis mokytojas, yra itin subtilu ir prabėgomis paskaičius ar pirmą kartą nugirdus gali net imti juokas. Visgi pamynus savo stereotipinį mąstymą, meldžiantis, tikrojo Vrindavano pamatai vis daugiau.

Štai kaip mūsų kėlionės vedlys, kuris čia lankosi keletą kartų metuose, apibūdina šio miesto grožį: ,,Atsidavęs Vrindavaną mato kaip transcendentinę žemę, pastebi įvairius paukščius, spalvotas papūgas, ypatingus medžius. Vietomis auga vynuogės, mango, miestą gaubia akinančiai gražūs miškai, kuriose gyvena laukiniai žvėrys. Teka upės, stūkso ežerai, o juose plaukioja gulbės, krantus puošia lotoso gėlės“, – pasakoja Jis.

Vietinė gyventojaMoterys prie šventos upės - Jamunos

Kur kiekvienas žingsnis – šokis, o žodžiai skamba kaip daina

Visus Indijoje klausytų paskaitų konspektus perrašinėti čia nėra prasminga, tad pasidalinsiu eilėraščiu, kurį sukūriau įkvėpta Anantara Prabhu paskaitų.

Indijai

 

Čia kiekvienas žingsnis – šokis, žodžiai skamba kaip daina.

Tobulam chaose mokos purvina širdis mana.

Akys žiūri, bet nemato, ką paslėpus ši vieta.

Siela meldžia tik šypsotis ir gėrėtis šiandiena.

 

Čia paslaptis įminęs pamažu pasipuoši vidiniais perlais.

Kelionės kasdienybė čia šviesi, jei norą amžinybės tiltų siekt turi.

Ir neišnyks esybė ta – palaimos neribotas grožis,

Kurį parodo visata tik gelmę stengiantis paliesti ne ranka. 

Ar vietiniai Vrindavane skurdesni už vakariečius?

Net nereikia užsimerkti, kad dabar, kai jau fiziškai esu grįžusi į Lietuvą, įsivaizduočiau Vrindavano šurmulį, tekančią saulę, Dievybių žadinimo šventyklose garsus, girdėčiau vietinių šūksnius. ,,Radhe Radhe“, – šiais žodžiais ten kiekvienas sveikinasi, atsiprašo, palydi, atsisveikina ir t.t. Taip nuolat išreiškiama pagarba Induizmo religijos Viešpaties Krišnos mylimajai Radharani, be kurios Dievas nebūtų toks galingas. Žmonės supranta, kokia ši Deivė – svarbi. Kaip ir moteris vyrui, kuri, kaip teigiama rytų filosofijoje, jį įkvepia ir suteikia stiprybės.

Grįžtant prie vietinių, noriu pabrėžti, kad jei mes visi darbus dirbtume su tokiu atsidavimu, kaip savuosius atlieka daug mano stebėtų vietinių asmenybių, ko gero, būtume savo srityse pasiekę aukštumas. Nežinau, ar šventyklų galia taip įkvepia, ar karštas temperamentas, ar čia tik mano subjektyvus regėjimas, bet mačiau ne vieną prekeivį, šlavėją, pardavėją, sargą, kepėją, kurie, mano akimis, dirba su tokiu atsidavimu ir energijos pliūpsniu, jog tos profesijos pasirodė išaukštintos.

Vietinis gyventojas

Mes, vakariečiai, kartais po finansiškai skurdesnių miestų gatveles žingsniuojame įsivaizduodami, jog esame intelektualūs piniguočiai. Tačiau ar aukštesnis išsilavinimas ir geresnė finansinė padėtis išties yra esminis pranašumas? Susimąstau, ką mes darytume, jei gautume užduotį, pavyzdžiui, pasiūti batą? Ko gero, pasitelktume google pagalbą, youtube tutorials ar apskritai neapsiimtume tokio darbo. O štai čia gatvėje matau jaunuolį, savo rankomis siuvantį sportbatį, kuris gaunasi nepriekaištingai, kaip su specialia mašina. Kartais atrodo, kad jie – profesionaliausi amatininkai, rankomis mokantys sumeistrauti viską. Tokiomis akimirkomis norisi priimti nuolankią mokinio nuotaiką, tik eiti, stebėti, mokytis ir dėkoti už visa tai.

Pasivaikščiojimai vienumoje

Žingsniuodama šiomis gatvelėmis, kai dienos metu išdrįsdavau pasivaikščioti viena (nors tai moterims Indijoje nerekomenduojama), pamačiau ir pajutau daugiausiai to, apie ką svajojau. Prisiliečiau prie karvių, paglosčiau jas, pasidalinau maistu, pabendravau. Indijoje sakoma, jog palietus šį gyvūną, prisilieti prie tūkstančių Dievybių ir paties Dievo. Taip pat pafotografavau vietinius, kalbėjau su jais, pasijuokiau su vaikais, meditavau, meldžiausi prie iškiliausių dievybių, kurių grožį pamatyti dar kol kas man sunku. Kartais žiūriu tiesiog kaip į skulptūras ir mėginu įžvelgti tai, apie ką pasakoja išminčiai.

Bendravimas su karvėmis

Visgi pagrindinėje šventykloje labiausiai man patiko ne pačioje populiariausioje erdvėje, bet prie Srila Praphupada atvaizdo. Šio žmogaus dėka vedinę išmintį sužinojo Vakarų pasaulis. Jis visą savo gyvenimą paskyrė vedų vertimui ir skelbimui, todėl yra ypač branginamas induistų vaišnavų.

Srila Praphupada miręs?

Tiesa, su šia asmenybe buvo ir daugiau nutikimų. Galbūt tik netiesiogiai. Štai žmogų, kuris yra nuotraukose po šia pastraipa, sutikau patekant saulei eidama parikramą – piligriminį 12 km kelią aplink miestą. Vos pamačiusi sušukiau: ,,PRAPHUPADA. O jis atsakė, jog panašus tik veidas. Visgi pabendravusi įsitikinau, kad ne tik.

FullSizeRender copyDSC_0784DSC_0787Dvasinio mokytojo Srilos Praphupados, Vakarų pasauliui išvertusio ir atgabenusio vedas – šventraščius, antrininkas pakvietė užeiti. Čia sėdžiu svečiuose ir suprantu, kad jis pasirinko gyvenimą, kurio daugelis mūsų nesuprastų. Sėdi gatvėje, nes per ją kasdien praeina tūkstančiai piligrimų, kartojančių šventus vardus, medituoja mažiausiai 8 valandas per dieną, gyvena iš aukų. Bet kalba angliškai puikiai, intelektualiai, išmintingai, žvelgia giliai ir atrodo, kad mato labiau nei matosi. Tiesiog daugiausiai prasmės, jo manymu, yra ne materialiuose noruose, o maldoje, meditacijoje. Jo teigimu, tik tai mus veda į nelaikiną laimę.

Jis manęs paklausė, ko ieškau, ar meldžiuosi. Sužinojęs, kad ieškau prasmės, laimės, Dievo, skatino šauktis ir giliau ieškoti Viešpaties. Sakė, kad prasmingam gyvenimui tereikia bendrauti su Juo. Prisiminti ir stengtis jį džiuginti valgant, švenčiant, dainuojant, dirbant, kuriant, bendraujant su kitais ir visada. Rasti laiko maldai nors pora valandų dienoje.

Po šio susitikimo dėkojau Indijai ir jos žmonės, kad parodė, kokių dar yra gyvenimo kelių, kurie, paviršutiniškai žiūrint, gali atrodyti skurdūs. Nors tokius subtilius dalykus, atrodytų, geriausia pasilikti sau, norėjosi visiems išrėkti apie patirtas džiaugsmo ašaras ir palinkėti tą pajausti.

Kusum Sarovara kundaGovardano dulkėse

Govardano parikrama

Viršuje nuotraukos iš mano kelionės aplink kalvą Govardane. 24 kilometrų piligriminė kelionė aplink kalną, kurį apėjus, tikima, išperkame savo kaltes. Daugelis eina basomis, kiti pasirenka dar didesnę askezę – kiekviename žingnyje žemai nusilenkia, maudosi šventose kundose, voliojasi dulkėse. Kartais žmonės nori tiesiog apsivalyti, kartais eina vedini konkrečių troškimų ir prašydami Dievo išpildyti svajones.

Švenčiausia Indijos upė

Plaukiame Jamunos upe. Upe, kuri Indijoje laikoma pačia švenčiausia, turinčia galią apvalyti, nuplauti nuodėmes, pagydyti. Tikintieji iš viso pasaulio atvyksta nusilenkti šiai upei ir joje išsimaudyti.

Tačiau materialioji pusė vėl gi gali gąsdinti. The Guardian dokumentikoje ,,The Yamuna, India’s most polluted river (liet. ,,Jamuna – labiausiai užteršta upė Indijoje) teigiama, jog upės užterštumas toks,  kad joje neišgyvena žuvys ar kiti vandens gyvūnai. Visgi gyvačių upėje matėme.

The Guardian dokumentika: https://www.youtube.com/watch?v=eHCaIvPN2rY

Joje, kaip ir Gangoje yra visko: gėlių, aukų, maisto, atliekų,  šiukšlių, aukso, gyvūnų bei žmonių lavonų. Dvasinis mokytojas Radhanath Swami rašė, kad mėnesį medituodamas Gangos upės pakrantėje spėjo pamatyti visko, ko tik yra šiame materialiame pasaulyje.

IMG_8840

Vaikai įžvelgia lengviau

Žinodami šią informaciją mes, suaugusieji, vienam keturmečiui berniukui, kuris taškėsi vandeniu ir kalbėjo, žaismingai vardino, kiek mato šiukšlių ar dar ko nors vandenyje, patvirtinome, jog taip taip, čia labai purvina. Išgirdęs šį žodį jis atsisuko ir suriko: ,,NE, NEPURVINA, ČIA ŠIUKŠLĖS TIK ŠIAIP, JŪS GAL NEMATOT, KAD ŠVARU IŠ TIKRO“. 

Suprantu, kad tai gali atrodyti kaip vaiko fantazijos, bet ta akimirka buvo tokia stipri ir įtaigi, kad man net dabar šiurpai bėga po kūną prisiminus.

Jamunos grožio dar galima pamatyti čia:

Netvarkos darna

Su įgautu pradiniu žinių bagažu pamažu pradėjau matyti naujus dalykus. Pavyzdžiui, jog vadinamajame chaose, iš tikrųjų, visi ten turi savo vietą. Jokiam naujam svečiui nevalia to kritikuoti. Rytais visad aptikdavau ant tos pačios tvoros miegančias beždžiones, vakarais eidama tamsoje žinojau, kurioje vietoje būti atidesnei, nes ten gulės karvė, o po poros metrų – bulius. Pastebėjau, kad vairuodami prieš kiekvieną manevrą jie naudoja garso signalą ne dėl streso, o rūpestingumo, noro apsaugoti kitus eismo dalyvius. Jiems taip tiesiog atrodo teisinga. Išmokau atitinkamai pereiti gatvę ir nestresuoti traškančioje rikšoje, neišsigąsti kiekvienos transporto priemonės garso signalo, nepergyventi įsilipus į karvės mėšlą, nes tiesiog koks skirtumas, kiti dar specialiai įsilipa. Galiausiai, nesistebėti pamačius ką nors stebėtino. Viskas tiesiog yra taip.

Nenoriu pasakyti, kad mes turime dabar aklai išmesti savo visas pažangesnes technines priemones, išleisti į gatves gyvūnus ir nepaisyti avarijų, atsisakyti eismo taisyklių ir matyti tik vidinį grožį. Tikrai ne, esame tam tikrais dalykais skirtingi ir tai – nuostabu. Tačiau išmokti žiūrėti paprasčiau, giliau, nesureikšminti dalykų, kuriuos patys sau galbūt klaidingai įsikalėme, būtų pravartu kiekvienam vakariečiui.

Miestų energija

Kai iš Vrindavano, kuriame gyvenome, vykome į Agrą pamatyti Tadž Mahalo, autobusas buvo pustuštis, daliai grupės tai atrodė dienos švaistymas. Aš jokiu būdu nenorėjau to praleisti ir vis mėginau suprasti, kodėl tiek daug žmonių atsisakė važiuoti pamatyti pasaulio stebuklo, kurį Jamunos pakrantėje imperatoriaus Shah Jahan pastatė savo mirusiai mylimajai antrajai žmonai Mumtaz Mahal.

Visgi nors akims buvo gera matyti architektūros šedevrą, pasikeitusią energiją jaučiau ir aš. Tad ir ką pajutau, ką pasakoju, tikrai neatspindi visos Indijos, o labiau miestelį, kuriame praleidau daugiausiai laiko.

IMG_9096

Ačiū, Indija, išmokei vėl pamilti keliones. Tik šįkart jau žinau, kokias. Kiekviena akimirka ten buvo svarbi, gėriau visas žinias ir kiekvieną patyrimą, stengiausi priimti pamokas. Stebėjau save, kaip džiaugiuosi, pykstu ar verkiu vienokiose ar kitokiose situacijose. Nesitikėjau nieko, tiesiog ieškojau, bet gavau atsakymų ar nuorodų į juos, kuriuos pamažu atskleisiu savo kūryboje, dainose, pokalbiuose.

Dar keletas kelionės akimirkų:

Linkiu visiems būti laimingiems.

Milda. 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s